1946.09.02 - 2012.12.13
Ritminė gitara, vokalas
Grupė:
Kūryba:
- „Lopšinė“
- „Nemune, Nemune“
- „Mes ne Bitlai“
Mokėsi:
Video:
Apie:
1966 m. organizavo KPI estradinį ansamblį. Vėliau, 1967 m. pabaigoje, pasikeitus grupės sudėčiai, ansamblis pavadintas „Kertukai“.
"Pradžių pradžia. Gitarą rankose laikau nuo 1960m., kai tėtis padovanojo mamai gitarą gimtadienio proga. Po trumpo laiko jos "savininku " tapau aš. Tais laikais Šiauliuose mokyklų šokių vakaruose grodavo radiolos. Orkestrų, tuo labiau, ansamblių mokyklos neturėjo. Taip pat ir manoji - 7 vidurinė. Toumet 1962 m. suorganizavau estradinį ansambliuką savo klasėje. Turėjome koncertų kitose mokyklose, net gamyklose ir ligoninėse. To ansambliuko išpildyme pirmą kartą nuskambėjo mano pirmoji daina "Nemune, Nemune",kurią po 6 metų dainavau "Kertukuose". Mokytis į Kauno Politechnikos institutą 1964 m. atvykau iš Šiaulių. Nuo pat pirmo kurso dainavau akademiniame chore “Jaunystė“, su gitara dalyvavau įvairiuose savojo (radioelektronikos) fakulteto ir instituto saviveikliniuose renginiuose, net spėjau nusifilmuoti „KPI-film“ studijos vieno aktoriaus studentiškame filme „Pieštukas“.
Kadangi mokytis į Kauną atvykau iš kitur, aš paprašiau Olego padėti man surinkti muzikantus naujam kolektyvui. Olegas su entuziazmu sutiko.Tuo metu šlovės viršūnėje garsėjo „The Beatles“ ir mano svajonė buvo suorganizuoti ką nors panašaus. Pradėjom nuo elektrinių gitarų paieškos, kurių viešoje prekyboje nebuvo. Čia nepaprastai padėjo Olegas. Jis turėjo „blatą“ Maskvos „Leipcig“ parduotuvėje, kurioje buvo prekiaujama Vokietijos demokratinėje respublikoje pagamintomis prekėmis. Iš Maskvos Olegas grįžo su trimis „Musima“ firmos gitaromis: „Eterna“, „Elgita“ ir „Bass“. „Eterną“ paėmė Olegas –kaip solo gitaristas, aš – „Elgitą“, „Bas“ atiteko Mašinų gamybos fakulteto pirmakursiui Kazimierui Ščesnulevičiui, kurį pakvietė Olegas. Savo fakultete susipažinau su pirmakursiu , fakulteto aktų salėje kankinusiu saksofoną, Gediminu Jurgilu, kurį pakviečiau į naujai formuojamą kolektyvą, kurio vadovu vėliau, jis ir tapo. Olegas savo fakultete rado dainuojantį Simą Taršį ir „solidumo dėlei“ pakvietė dar tris instituto absolventus: Vytautą Viskačką (saksofonas),“Pifą?“- (triūba), ir Juozą Bakutį (mušamieji), kurie grojo KPI trečiųjų rūmų šokių vakaruose. Tokiu sąstatu mes surepetavome pirmą programą ir 1966 m. pavasarį pateikėme ją peržiūrai. Peržiūros komisijoje sėdėjo instituto rektorius, keli prorektoriai, partinės, kojaunimo organizacijų ir instituto kultūros klubo vadovai. Peržiūros metu, Simui atliekant savo dainą, sugedo mikrofono stiprintuvas, bet Simas nepasimetė ir, nulipęs nuo scenos, priėjo prie rektoriaus ir taip užbaigė dainą, dainuodamas jam, beveik, ausin. „Komisija“ pripažino mus centriniu instituto kolektyvu, tinkančiu atstovauti instituto vardą ir tapome „Kauno Politechnikos instituto estradiniu ansambliu“. Tuo šis etapas ir baigėsi, nes artėjo įskaitų ir egzaminų sesijos metas ir mes puolėme graužti mokslų.
Nuo 1967m. rudens „aštuntuose“ grojome atnaujintu sąstatu. Vietoje Alfos mušamaisiais pradėjo groti mašinų gamybos fakulteto studentas Alius Tatarskis (Liuka), o bosine gitara vietoje Kazkos – to paties fakulteto studentas Feliksas Tulčinas (Felka). Kazkai dėl iškilusių sunkumų su mokslu tėvai neleido groti „aštuntuose“. Aš, taip pat po kelionės į užsienį (išvykau nebaigęs egzaminų sesijos), į trečią kursą perėjau su trimis skolomis. Dvi išlaikiau iš karto, o su trečia (įskaita) užkliuvau. Gyvenau bendrabutyje ir toli nuo tėvų, tad nebuvo kam drausti. Kai spalio pradžioje atsidūriau siūlomų išbraukti iš studentų sąrašų kandidatų sąraše, „išėjau“ akademinių atostogų, įsidarbinau Kauno klinikose medtechnikos remonto techniku (nes reikėjo iš kažko pragyventi), o likusį laiką atidaviau muzikai.
Koncertinė praktika „Oktavos“ sudėtyje leido patirti koncertinės scenos specifiką ir tai mums labiau patiko, negu grojimas šokių vakaruose, kurį vadindavome „chaltūra“. Kad galėtume savarankiškai viešai koncertuoti mums reikėjo tapti tarptautinio muzikos konkurso laureatu. Tokios taisyklės galiojo tuo metu. Kaune jau kelinti metai buvo rengiamas tarptautinis saviveiklinės muzikos konkursas „Kauno pavasaris“, kuris vykdavo gegužės mėnesio antroje pusėje. Kad tapti tarptautinio festivalio kandidatu mes turėjome praeiti net keletą tarpinių etapų: privalėjome tapti aukštųjų mokyklų ir Kauno miesto saviveiklinių kolektyvų apžiūrų nugalėtojais. Tik tokiu atveju galėjome įgyti teisę pateikti prašymą dalyvauti „Kauno pavasario“ konkurse. Kad pasiekti užsibrėžto tikslo mes nusprendėme atsisakyti „chaltūros“ ir sutelkti visas jėgas apžiūrų ir konkurso pasiruošimui. Tai nepatiko mašinų gamybos fakulteto kultūros klubui ir „paprašė išsinešdinti“. Instituto kultūros klubo vadovai mums pasiūlė patalpas ir salę repeticijoms trečiuose instituto rūmuose. Deja, repetuoti mums buvo leista tik nuo 22 valandos, tad mūsų repeticijos baigdavosi gerokai po vidurnakčio, o repetavome, beveik, kasdieną. Atsisakius „chaltūros“ kolektyvą paliko Rimka ir Ninka (su jais susitikdavom„Oktavoje“). Solo partijoms groti gitara pakvietėme mechanikos fakulteto studentą Česlovą Stankevičių. Jei grojant „chaltūrą“ į aparatūrą nelabai kreipėme dėmesį, tai dabar ji tapo labai opia problema, nes nusipirkti negalėjome nieko. Turėjome tik gitaras ir Rygos gamybos būgnų komplektą, aptrauktą odomis, kurios nuo drėgmės pastoviai „atsileisdavo“ ir Liuka pastoviai bėgiojo pas Vladimirą Teluchiną (Vovka), vienintelį to meto būgnininką Kaune mokėjusį groti mušamųjų partijas iš gaidų ir teisingai suderinti mušamųjų komplektą. Aparatūros „apsirūpinimo“ veikloje labiausiai pasižymėjo Liuka. Jis pas pažįstamus meistrus užsakė dėžes gitarų kolonėlėms, nubraižė ir užsakė pagaminti mikrofoninius stovus. Visi kartu apklijavome juodu dermantinu kolonėles, kurioms Liuka nubraižė ir užsakė pagaminti nikeliuotus kampukus. Važiavome į Rygą pirkti garsiakalbių kolonėlėms, nes tik Rygos radijo gamykla gamino padidinto slėgio garsiakalbius, kuriuos dėdavo į savo gamybos radijo imtuvus ir likutį atiduodavo į vietines parduotuves. Kartą, eidamas į repeticiją, gatvėje sutikau vaikiną, po pažastimi besinešantį gražiai padarytą stiprintuvą ir pasiūliau jam eiti su manimi į repeticiją ir jį išbandyti. Tai buvo Orūnas Urbonas (Arunčia), kuris sutiko būti mūsų garso operatoriumi. Jis dirbo „pašto dėžėje“ radioaparatūros montuotoju ir palaipsniui mums „pagamino“ lempinius stiprintuvus ir (ko gero, pirmą Lietuvoje) reverberatorių su magnetofono juosta, suklijuota į žiedą. Pardavime pasirodžius pirmiems tarybiniams elektrovargonams „Junost“ tapome nepriklausomi nuo „Oktavos“ iš kurios skolindavomės „Joniką“. Nusprendėme, kad mūsų uniformą sudarys mėlyni švarkai ir gelsvos kelnės, tik solistas Semas turės raudoną švarką. Neužilgo tokia uniforma buvo užsakyta ir pasiūta. Nors oficialiai vadinomės „KPI estradinis ansamblis“ nusprendėm, nors ir ‚neoficialiai“ išsirinkti savo kolektyvui vardą. Variantų buvo daug: „Delfinai“, „Alfa“, „Diezas“, „Studentai“, „Minimax“ ir t. t. Viešojoje bibliotekoje vartant Lietuvių kalbos žodyną man patiko žodis „Kertukai“, turintis daug reikšmių: neklaužados, išdykėliai, mušeikos, kirvukas gyvulių maistui smulkinti, žiogeliai, tie - kurie daug valgo – kerta.
1967m. birželio pabaigoje „Oktavos“ sudėtyje, išvykome per Rumuniją į Bulgariją. Kelionės traukiniu maršrutas buvo toks: Kaunas – Kijevas - Bukareštas – Sofija – Varna. Iš Varnos autobusu į „Auksinių Smilčių“ kurortą. Prieš metus buvusioje „Oktavos“ kelionėje į Bulgariją M.Tamošiūnas susipažino su Bulgarijos „Balkanturisto“ generaliniu direktoriumi, kuris pasiuntė į Maskvą prašymą , kad „Oktava“ apsilankytų Bulgarijoje dar kartą. Kaip buvo sutarta su „generaliniu“, atvykus į kurortą „Oktava“ buvo padalinta į dvi dalis. Vienoje buvome –orkestro ritminis sąstatas: Saulius, Gedas, Kazka, Rimka, Ninka, Alfa ir aš. Kitoje - visas pučiamųjų sąstatas su vadovu priešakyje. Bandomajam laikotarpiui mus pasiuntė groti į restoraną kurorto pakraštyje, o pučiamųjų grupę – į restoraną centre. Po bandomosios savaitės mus sukeitė vietomis. Dienas praleisdavome pliaže ar važinėdami į Varną,o grodavome nuo 7 iki 11 vakaro. Gedas ir aš gyvenome viename numeryje ir visą laisvalaikį praleisdavome drauge aptarinėdami būsimus ansamblio planus ir repertuarą. „Auksinėse smiltyse“ „atidirbome“ 30 dienų be išeiginių ir gavome keturias laisvas dienas. Per jas paprašiau restorane dirbusios oficiantės kad man parodytų kur gyveno Varnoje Jonas Basanavičius, nes buvo prasitarusi, kad gretimame name gyvena jos senelis. Į Kauną grįžome tuo pačiu maršrutu.
Gediminas (Gedas), Kazimieras (Kazka), Simas (Sem‘as) ir aš (Vidas arbaVidma), kaip mes tarpusavyje šaukdavome vienas kitą, norėjome groti ne tokią „estradinę“ muziką, kokią paruošėme apžiūrai rektorato „komisijai“. Kultūros klubui pasiūlius mums groti šokių vakaruose tuomet didžiausiame KPI mašinų gamybos fakultete (aštuntuose rūmuose)nusprendėme ansamblio sąstatą pakeisti. Kadangi Olegas grojo „medicinkėje“, Vytas, „Pifas“ ir Juozas 3-čiųjų rūmų šokių vakarams, pas mus atėjo Rimantas Brazaitis (Rimka) ir Janina Miščiukaitė (Ninka), tuo metu studijavęJ.Gruodžio muzikos technikume (gruodelkoje). Abu studijavo fleitos klasėje, bet pas mus Rimka grojo saksofonu, o Ninka – dainavo. Mušamaisiais groti pas mus atėjo tuometinis estradinio orkestro „Oktava“ būgnininkas Alfredas Krutulis (Alfa). Alfos dėka mums atsirado galimybė skolintis „Oktavos“ lempinius elektrinius vargonus „Jonika“, kuriuos įvaldė Gedas. Kai šokių vakaro pradžioje paskelbdavome kad gros KPI jaunimo estradinis ansamblis Alfa „suskeldavo brek‘ą“ ir, nusilenkęs, paglostydavo blizgančią plikę, kas salėje iššaukdavo juoką ir plojimus. Alfa buvo keliolika metų už mus vyresnis. Kartą, mums grojant „ašuntuose“, apsiilankė tuo metu populiariausio Kaune estradinio orkestro „Oktava“ vadovas Mindaugas Tamošiūnas, kuris, paklausęs mūsų grojimo, pakvietė Gedą, Kazką, Rimką, Ninką ir mane groti jo vadovaujamame orkestre. Prasidėjo dvigubos repeticijos abiejuose kolektyvuose. „Oktavoje susipažinome su solo gitara grojusiu Sauliumi Lukošiumi, kuris, taip pat, mokėsi architektūros KPI statybos ir santechnikos fakultete ir dar grojo šokių vakaruose fakulteto estradiniame ansamblyje, kuris vėliau pasivadino „Aitvarai“. „Oktava“ pradėjo ruoštis kelionei į Rumuniją ir Bulgariją .Orkestro senbuviai kalbėjo, kad Tamošiūnas turėjo pažįstamų ne tik Lietuvos, bet ir sąjungos kultūros ministerijoje..Tuo metu net valstybinės filharmonijos estradiniai kolektyvai nebuvo išleidžiami užsienin, o saviveiklinis estradinis orkestras „Oktava“, kuris jau turėjo nusipelniusio vardą, ruošėsi jau antrai kelionei „už geležinės uždangos“. Suintensyvėjo repeticijos ir, žinoma, koncertai,kurie mums davė naujos patirties, nei grojant šokių vakaruose.
1965m. rudenį KPI sudentų festivalio metu dainavau su „Jaunystės“ choru, atstovavau savo fakulteto saviveiklą ir su gitara pasirodžiau keliose „laisvosiose estradose“ kaip individualus atlikėjas. Į tai, matyt, atkreipė dėmesį instituto studentų kultūros klubo vadovai pasiūlė man suburti institute naują jaunatvišką muzikinį kolektyvą. Sutikau, nes labai norėjau groti ir dainuoti, net mokyklos išduotoje rekomendacijoje prie brandos atestato buvo siūloma studjuoti konservatorijoje, nors ir neturėjau net pradinio muzikinio išsilavinimo. Gitara išmokau groti pats, ir derinau ją savaip. Pirmiausiai reikėjo išmokti groti ispaniško derinimo šešiastyge gitara, o aš teturėjau paprastą septinstygę už trylika rublių (pigiausia tuomet kainavo septynis), kurią tampiausi į visus studentiškus renginius. Šokiuose „Medicinkėje“ susipažinau su ten grojusiu gitaristu Olegu Goreliku, Jis mokėsi Mašinų gamybos fakulteto ketvirtame kurse ir sutiko mane supažidinti su„ispaniškuoju“ derinimu ir pagrindiniais akordais ir net paskolino praktikavimuisi vokišką džazinę gitarą „Musima – Record“. Po mėnesio aš, išmetęs vidurinę savo septinstygės stygą, su naujai išmoktais akordais dainavau moksleivių susitikime su studentais vienoje iš Kauno mokyklų."
Iš Vytauto Juronio prisiminimų