Informaciją rinko Arūnas Alesius, Ervydas Juodišius, Česlovas Paplauskas, Algirdas Ratkelis

Šokių vakarų vertinimas spaudoje.

Žinutė apie atliktą reidą, spausdinta 1955 m. „Kauno tiesoje“. Jo metu tikrintas Upeivių klubas Laisvės alėjoje. Patikrinimo metu pastebėta, jog šiame klube renkasi itin nekultūringa publika – girti, salėje rūkantys vaikinai. Taip pat akcentuojama, kad šokių metu sklido muzika iš radijolos. Apibendrinant teigiama, kad šokiai šiame klube rengiami išskirtinai dėl finansinės naudos. Gana dažnai prikišama, kad šokiuose renkasi labai daug lankytojų, kurių gausa trukdo ne tik šokti, bet ir bendrauti. Pvz., 1957 m. atlikto reido metu nustatyta, kad Profsąjungoje šokiai rengti abiejose salėse, tačiau jaunimo gausa baigia išvaikyti vyresnio (iki 30 m.) amžiaus šokėjus. Labai prastai įvertinti Treste rengti šokiai, nurodant, kad juose renkasi siauromis kelnėmis mūvintys ir ilgus plaukus nešiojantys vaikinai, kurie dar ir išgėrę. Studentiški šokiai dažniausiai vertinti teigiamai, bet nurodomos ir išimtys. 1970 m. numeryje aptariami šokiai vykę Paviljone, Profsąjungoje, KPI bei Medicinos insititute. Anot straipsnio autoriaus, Paviljono šokiai pasižymėjo lankytojų gausa, iš kurių ypač išsiskyrė moksleiviško amžiaus merginos, bandančios atrodyti vyresnės neskoningo makiažo dėka. Giriami Medicinos ir KPI 3 rūmuose vykę šokiai. Juose puiki atmosfera, pačių studentų orkestrų atliekama muzika. Tačiau KPI 8 rūmuose vykę šokiai visiškai nepanašūs į akademinio jaunimo šokius – juose betvarkė, gausu girtų jaunuolių bei per garsi muzika. 1971 m. sausio 23 d. numeryje sukritikuojami Medicinos instituto šokiai. Teigiama, jog tikrintojai atvykę prie šių šokių pamatė besibūruojančius jaunuolius, dalis kurių buvo išgėrę, ir kurie į šokių salę nebuvo įleisti. Tačiau į šokius nepavyko įeiti ir patiems reido dalyviams, nes jiems lauko durys taip pat nebuvo atrakintos. Tikėtina, kad ši priežastis paskatino ypač negatyvų atsiliepimą apie šioje įstaigoje vykusius šokius.

Vienintelis teigiamas šokių vertinimas publikuojamas 1971 m. „ Kauno tiesos“ Skaitytojų laiškų rubrikoje. Straipsnyje aprašomi Mažojo Ąžuolyno paviljone vykę šokiai. Šokių atmosfera vertinama teigiamai, tačiau piktinamasi, kad liepos mėnesį įvestas amžiaus cenzas šių šokių lankytojams. Į šokius imami įleisti tik 18 metų sulaukę asmenys. Skaitytoja rekomenduoja peržiūrėti naujas taisykles ir sugrąžinti buvusią tvarką. Iš laiško turinio ir jame išreikštų pageidavimų galima spėti, jog laišką parašė jauno amžiaus mergina, į šokius negalėjusi patekti dėl šokių lankytojams įvesto amžiaus cenzo.

Žurnale „Gimtasis kraštas“ (1980 m.) skaitytojams pristatomas pirmasis diskotekų koskursas „Auksinė plokštelė“.Tų pačių metų „Jaunimo gretų“ žurnalo skaitytojai supažindinami su diskotekų atsiradimo Tarybų Sąjungoje istorija „Inkaro“ kultūros namuose rengta diskoteka ir jos vedantysis A. Linartas nusipelnė net dviejų leidinių dėmesio. Diskoteka „Decibelas“ ir interviu su jos vedančiuoju 1980 m. spausdintas dienraštyje „Komjaunimo tiesa“.Ši diskoteka tais pačiais metais pristatoma ir žurnale „Darbas ir poilsis“.Tai įrodo, kad 1980 m. „Decibelo“ diskoteka buvo viena populiariausių Kaune ir atitiko daugumą diskotekoms valdžios keliamų reikalvimų. 1981 m. žurnalas „Jaunimo gretos“ savo skaitytojus supažindina su KPI rengtos diskotekos „Polli“ vedančiuoju V. Kvieska.

Šokių vakarų raida.

Ypatingai aktyviai jaunos grupės kūrėsi XX a. 7 dešimtmetyje, kai į sovietines šalis plūstelėjo masinė Vakarų pasaulio kultūra. Svarbia jaunimo saviraiškos dalimi tapo muzikos kūrimas ir atlikimas. Įkvėpti per Liuksemburgo radiją išgirstų grupės „The Beatles“ dainų, jaunuoliai būrėsi į muzikines grupes. Žinomiausius šokius rengdavo Kauno politechnikos instituto studentai. Skirtingais periodais KPI muzikavo to laikotarpio populiariausios studentų estradinės grupės, vadintos vokaliniais – instrumentiniais ansambliais: 1965–1985 m. „Vaizbūnai“; 1966–1971 m. „Kertukai“; 1967 m. „Meteorai“; 1971–1972 m. „Raganiai“; 1970–1974 m. „Nuogi ant slenksčio“. Šios grupės atliko savos kūrybos, lietuvių liaudies, lietuvių autorių dainas arba perdainuodavo žymių užsienio atlikėjų kūrinius.

Vienintelė vieta, atitinkanti siektinus kriterijus, pasak pateikėjų, – 3 KPI rūmuose rengta diskoteka: „Trečiuose praktiškai būdavo vienintelė vieta mieste, kur rodydavo skaidres. Jose rodydavo patį albumą, jo viršelį, atlikėjo nuotraukas.“ Pateikėjai nurodė, kad studentiškuose šokių vakaruose dažniausiai skambėjo užsienio atlikėjų kūriniai, retkarčiais įterpiant vieną kitą lietuvišką dainą. Labiausiai mėgtos grupės „Hiperbolė“ dainos. Skirtingose miesto vietose, tuo pačiu laikotarpiu galėjo vykti tiek šokiai, tiek ir diskotekos. Pagrindiniai skirtumai – juose skambėjusi muzika bei diskotekoms būdingas salės apipavidalinimas (stikliniai kamuoliai, įvairiaspalvių šviesų gausa). Šokiuose skambėjo gyvai atliekami kūriniai, tik muzikantų poilsio valandėlių metu skambėdavo garso įrašai. Tuo tarpu diskotekose niekada neskambėjo gyva muzika.

Šokių rengimo vietos ir laikas.

Labai svarbus pasilinksminimams ir jų rengimo laikas. Gana dideliame mieste buvo sunku konkuruoti rengiant šokius, todėl šokiai rengti ne tik savaitgaliais – dienomis, kada žmonės atsipalaiduodavo ir galėdavo skirti laiką savo malonumui, bet ir savaitės viduryje. Pasak pateikėjų, mokykliniai šokiai rengti penktadieniais. Jie prasidėdavo 18 val. ir tęsdavosi iki 22 val. Moksleivių atstogų metu šokiai mokyklose nebuvo rengiami. Tuo pačiu laiku šokiai rengti įvairiose Kauno mokyklose, todėl jaunimui nereikėjo ieškoti, kur praleisti vakarą. Studentiški šokiai vykę Medicinos institute, KPI, KKI, Veterinarijos bei Žemės ūkio akademijose, buvo rengiami skirtingomis savaitės dienomis. Kauno politechnikos instituto 3-iuose rūmuose bei Kūno kultūros institute šokiai buvo rengiami trečiadieniais. Medicinos institute, KPI (skirtinguose fakultetuose), ŽŪA, Veterinarijos akademijoje šokiai vyko savaitgaliais – šeštadienį ir sekmadienį. Pateikėjų teigimu, studentiški šokiai, prasidėdavo 18–19 val. ir tęsdavosi ilgiausiai iki 23 valandos. Vasaros atostogų metu, studentiški šokiai rengiami nebuvo.

Darbininkų klubuose ir miesto erdvėse šokių vakarai rengti skirtingomis dienomis:
Trečiadieniais – Karininkų namuose – Deke, Profsąjungų rūmuose (vyresniems)
Ketvirtadieniais – „ Janonio“ kultūros klube (vyresniems)
Penktadieniais – „ Pergalės“ kultūros klube, Paviljone, Treste, Halėje
Šeštadieniais – Profsąjungų rūmuose, Deke, Paviljone, Treste, Halėje, Inkare
Sekmadieniais – Profsąjungų rūmuose, Deke, Paviljone

Darbininkų klubuose ir miesto erdvėse šokiai paprastai prasidėdavo 20 val., tęsdavosi iki 23 valandos. Nors pateikėjų nurodomas pradžios ir pabaigos laikas variavo tarp 19 iki 24 valandos. Tačiau labiau tikėtina, jog šokiai vyko iki 23 val., nes daugumos pateikėjų teigimu, iš šokių dar būdavo galima parvažiuoti viešuoju transportu. Pateikėjas, šokius lankęs XX a. 8 deš., nurodo, kad Paviljone rengti šokiai baigdavosi vėliau: „Uždarose patalpose trumpiau buvo, o tam paviljone tai buvo iki 1 kaip kada iki 2 būdavo“.

Pagrindinis jų skirtumas – jose skambėjusi muzika. Pasak pateikėjo šokius lankiusio XX a. 8 deš. pabaigoje: „Treste viena salė viršuj, kita apčioj, skirtingą muziką leisdavo ten. Viršuj kaip aš vadindavau diskaus stilius – ABBA, BONY M, OTAWAN. O apačioj biškį kaip rokelis būdavo“. Deko šokių populiarumas kito priklausomai nuo laikotarpio. Pateikėjai šokiuose lankęsi XX a. 6 deš. pabaigoje–7 deš. nurodė, kad tuo laikotarpiu Karininkų namuose rengti šokių vakarai buvo vieni populiariausių šokių Kauno mieste. Juose rinkosi inteligentiška, išsilavinusi publika. Vyrai į šiuos šokius patekdavo vilkėdami kostiumu, o moterys įeidavo tik vilkėdamos vakarinėmis suknelėmis. Vėlesniais dešimtmečiais Deko populiarumas labai sumenko. Pateikėjai į šokius vaikščioję XX a. 8–9 dešimtmečiais nurodė, kad tai buvo pačios prasčiausios reputacijos miesto šokiai. Juose lankėsi vyresnio (24–30 m.) amžiaus jaunimas, turintis tik vieną tikslą – susirasti partnerį vienai nakčiai. Ir tik visiškai kraštutiniu atveju, kai dėl lankytojų gausos negalėdavo patekti į kitus mieste vykstančius šokius, jaunimas rinkosi Deko šokius. Situaciją blogino ir pačiuose kultūros namuose veikęs alkoholinių gėrimų baras. Paviljono šokiai neįvardinti tarp pačių populiariausių, tačiau remiantis pateikėjo suteikta informacija, bei išanalizavus XX a. 8 deš. Kauno spaudoje publikuotus straipsnius apie miesto jaunimo šokius, galima teigti, kad šie šokiai buvo labai populiarūs ir itin gausiai lankomi. Pateikėjas nurodė: „Ten [Paviljone J. K.] nelabai ir tilpdavo, tai kaip kitąkart nueini ir lauki, pabūni už durų ir grįžti atgal. Net negalėjai į vidų įeit, nes ten pilna salė būdavo“. Darbo autorės nuomone, šie šokiai respondentų neišskirti kaip populiariausi todėl, kad savo populiarumo piką jie buvo pasiekę XX a. 8 deš. pradžioje, o pateikėjų, šokius lankiusių šiuo laikotarpiu, – tik 7 procentai. Dalis jų studijavo aukštosiose Kauno mokyklose ir teigė į miesto šokius nevaikščioję. Galima teigti, kad studentaujantis miesto jaunimas lankėsi tik Profsąjungoje, retais atvejais – Treste rengiamuose šokiuose, kiti miesto šokiai gąsdino savo nekultūringais lankytojais, nemalonia šokių atmosfera. Muzika – dar vienas traukos į šokius kriterijus. Pagal tai, kokia muzika skamba šokių metu, dažnas jaunuolis pasirinkdavo, kurią vietą jam smagu aplankyti. Progresyvesnės, roko muzikos jaunimas ieškojo KPI 3-iuose rūmuose vykusioje diskotekoje. Muzikine prasme ši diskoteka neturėjo rimtos konkurencijos visame Kauno mieste. Gana svarbus kriterijus renkantis šokius – vieta, kurioje jie vyko. Visi nurodyti kriterijai lėmė ir šokių prestižiškumą.

Šokių vakaro eiga visur buvo panaši – užgrojus muzikai drąsesni vaikinai eidavo kviesti šokiui patikusias merginas. Pateikėjas, gimęs 1962 m., ir šokiuose lankęsis XX a. 9 deš. nurodė, kad KPI 3iuose rūmuose diskotekos visada prasidėdavo ir baigdavosi ta pačia grupės „Electic light orchestra“ grupės daina „ Don‘t bring me down“.[iii] Studentiškuose šokiuose jaunimas jautėsi nesuvaržytai, nes šokiai vyko „savoje“ bendruomenėje, todėl pradėdavo šokti vos nuskambėjus pirmiesiems dainų akordams. Didesniam atsipalaidavimui, drąsai pasiekti, jaunimas prieš šokius, neretai ir pačių šokių metu vartojo alkoholį. Kad alkoholis buvo vartojamas, patvirtino 70 proc.visų apklaustųjų respondentų. 18 proc. respondentų (visos moterys) teigė, kad jaunimas eidamas į studentiškus šokius alkoholio nevartojo. Todėl galima teigti, kad studentiškuose šokiuose išgėrusių jaunuolių pasitaikydavo retai, o girtų iš viso nebūdavo. Į studentiškus šokius girti jaunuoliai nebuvo įleidžiami. Tokią tvarką prisiminė 12 proc. respondentų. Darbininkiški šokiai pasižymėjo išgėrusių jaunuolių gausa, kas ir lėmė jų nekultūringą atmosferą.

Konfliktai ir jų priežastys

Muštynės tarp skirtingų mikrorajonų buvo neatsiejama mieste rengiamų šokių dalis. Pateikėjas, šokiuose lankęsis XX a. 9 deš., teigė, kad šokiuose pakakdavo užkabinti bent vieną ne savo mikrorajono gyventoją ir konfliktas neišvengiamai įsiplieksdavo: „ Po šokių išeini, pavyzdžiui, iš Profsąjungos rūmų, jau matai, kad Centro chebra stovi ir ant Slabodkės puola, sumuša slabadianską dziabą. Iškart chebra renkas slabadianski, eina Centrą pyzdint [ mušt J. K.]“. 

Respondentas šokiuose lankęsis XX a. 9 deš., prisiminė, kad konfliktinę situaciją, kurios metu jis buvo stipriai sužalotas, nors jokio preteksto konfliktui įsiplieksti nebuvo: „ ten ten buvo tokia situacija, kai dvi panos, aš vienas ir žinai kokie 3 prisikabino. Nu tai va, tas tai baigėsi man liūdnai, nu kaip liūdnai – ligonine, bet pamoka buvo normali ir skausminga“.

Masinės muštynės niekda nekildavo pačioje šokių salėje. Joje tik užsimegzdavo konfliktinė situacija, o pačios muštynės vyko lauke, šokių vakarui pasibaigus. Dažniausiai masinės muštynės vykdavo mieste organizuojamuose šokiuose. Pateikėjas, šokius lankęs XX a. 9 deš. pabaigoje, nurodo, kad muštynes tarp miesto mikrorajonų Halėje vykusiuose šokiuose dažnai išprovokuodavo vieno iš priešiškų rajonų specialiai siųsta mergina. Tačiau vaikinai laukdavo vakaro pabaigos ir muštynių kaip savotiškos atrakcijos: „tai muštynės nuo to ir susiregzdavo nuo merginos, aišku vien blaivų nebūdavo, būdavo ir išgėrusių pakankamai, va nuo to ir gaudavosi, kad ten mano mergina kažką kažkam pasakė, tiesiog provokacija ir vykdavo, pats įdomumas ir būdavo – kas bus po šokių. Ne pašokti, o bandyt surengt kažką, koks rajonas ką susimuš su kuo ir panašiai“.

Pateikėja, šokius lankiusi XX a. 9 deš., nurodo, kad ją itin nemaloniai nuteikė Deke vykęs merginų konfliktas: „per pertrauką mergos tuolete susiplakė. Mardabojus už plaukų tampymasis ten. Aš kai pamačiau, sakiau gyvenime daugiau neisiu ten, nori problemų tai eik“.

Pateikėja gimusi 1971 m. ir šokiuose lankiusis XX a. 9 deš. pabaigoje pasakoja, kad joms su seseria teko slėptis nuo įsižeidusių vaikinų: „ vieną syk Profsąjungoj buvo vaikinai sako vis tiek nepabėgsite, va tokie va žodžiai- nepabėgsite, niekur nepabėgsite. Tai teko mums slėpis ten kitoj salėj, patamsy pasėdėti, tam kad mes galėtumėm išpult į rūbinę, pasiimti savo paltus, išbėgti ir vos ne šalia apsaugos dar pastovėt kurį laiką ir jau tada tik žiūri, kad tik taksą gaudyt“.

Iš Jurgitos Kveškevičienės magistro darbo “JAUNIMO ŠOKIŲ VAKARAI KAUNE: SOCIALINIS IR KULTŪRINIS ASPEKTAI” (VDU, 2015)